Kilmė

Entlebucho zenenhundai – Šveicarijos kalnų ganyklų bandganiai, viena iš keturių zenenhundų veislių, pavadinta pagal jų paplitimo vietovę – Entlebucho slėnį, besidriekiantį per Liucernos ir Berno kantonus.
Ilgą laiką jie buvo natūrali ir neatsiejama šio nuostabaus gamtovaizdžio dalis, kaip ir pačios kalnų ganyklos su jose besiganančiomis bandomis, kurias šie šunys saugojo, sudarydami malonią bei patikimą draugiją piemenims.
Vokiškas veislės pavadinimas “Sennenhund” reiškia “pienininko šuo, mat kalnų ganyklų piemenys (vok.k. - “Senn”) ne tik prižiūrėjo bandas, bet ir melžė karves bei ruošė pieną sviestui ir sūriams gaminti, Ko gero pienas (o gal grietinėlė) baltai nudažė zenenhundų snukučius, letenėles bei krūtines, kurių baltumas yra ne tik puošmena, bet ir išskirtinis veislės požymis.
Zenenhundai laikomi viena seniausių šunų veislių. Manoma, kad jie kilę iš molosų, Tibeto dogų palikuonių, kurie dar ketvirtajame amžiuje prieš Kristų istoriniame graikų – romėnų regione atsirado Aleksandro Makedoniečio žygių dėka, o prieš daugiau nei du tūkstančius metų kartu su romėnų kariuomene per Alpes pateko į Šveicariją. Atskiruose Alpių kalnų regionuose susiformvao net keturios skirtingos jų veislės, kurių trys pavadintos pagal paplitimo vietą – Apencelio, Entlebucho Berno, p ketvirtoji – pagal impozantišką dydį – Didieji Šveicarijos zenenhundai..
Entlebucho zenenhundai – mažiausi iš zenenhundų. Jie lengvai atpažįstami iš neaukšto ir pailgo, tvirtai sudėto, raumeningo kūno. Glotnus trumpaplaukis kailis išmargintas zenenhundams būdingomis trimis spalvomis – juoda, rusva bei balta. Trispalviškumas bei atitinkamas spalvų išsidėstymas yra svarbus zenenhundų veislės požymis.
XX a. pradžioje Entlebucho zenenhundai buvo beišnykstanti veislė. Ją iš naujo „atrado“ ir 1913 m Langentalyje vykusioje šunų parodoje pristatė žymus šveicarų kinologas, zenenhundų tyrinėtojas ir veisėjas, prof. Heimas (1849-1937). Nuo 1926 m iki šiol Šveicarijoje veikia Entlebucho zenenhundų klubas, kuris rūpinasi veislės išsaugojimu.